Stasys Zaskevičius
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Stasys Zaskevičius (1892 m. rugpjūčio 21 d. Rudaminos valsčius, Seinų apskritis – 1971 m. liepos 23 d. Kaune) – Lietuvos karininkas (divizijos generolas), lektorius, visuomenės veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1912 m. birželio 5 d. baigė Seinų gimnaziją, 1912–1915 m. mokėsi Sankt Peterburgo universiteto (Rusijos imperija) Fizikos-matematkos fakultete.
Pirmasis pasaulinis karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, 1915 02 01 baigė Vilniaus karo mokyklą, suteiktas praporščiko laipsnis, paskirtas į 75 ats. batalioną Varėnoje. 1915 06 14 d. – 1918 02 17 d. dalyvavo Rytų fronte Pirmajame pasauliniame kare. 1917 06 07-11 d. dalyvavo II lietuvių karių suvažiavime Petrograde, išrinktas į Lietuvių karių s-gos komitetą. 1918 02 17 d. Ašmenos r. pateko į vokiečių nelaisvę.
Lietuvos nepriklausomybės kovos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1918 05 grįžęs į Lietuvą iki 1919 01 12 d. mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, organizavo vietos policiją. 1919 01 25 paskirtas eiti Lietuvos Krašto apsaugos viceministro pareigas antrajame ministrų kabinete. 1919 02 vadovavo kariuomenės dalims nepriklausomybės kovose su bolševikais Jiezno apylinkėse. 1919 04 03 d. paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities komendanto padėjėju, 05 16 d. – Virbalio miesto ir apylinkės, Vilkaviškio apylinkės komendantu. 1919 11 18 d. suteiktas pėstininko majoro laipsnis. 1920 07 10 paskirtas Kariuomenės tiekimų viršininko pareigoms. 1920 09 02-05 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš lenkus, 1921 09 18-20 d. kovose prie neutralios zonos. 1922 03 20 d. patvirtintas Šaulių sąjungos vyr. instruktoriumi. 1922 05 11 d. paskirtas ypatingų reikalų karininku prie kariuomenės vado. 1922 06 14 d. kaip reikalingas URM iš kariuomenės paleistas.
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1922 06-1923 12 dirbo Lietuvos konsulu Petrograde lietuvių pabėgėlių grąžinimui į Lietuvą. 1924 01 12 d. grįžo į karo tarnybą, paskirtas į KAM Ūkio ir finansų valdybos sąmatos ir statistikos referentu, kartu dėstė Aukštuosiuose karo technikos kursuose ir Karo mokykloje. 1924 11 01 d. paskirtas į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją Prahoje. 1925 05 15 d. pakeltas į plk. leitenantus. 1926 09 01 d. baigus akademiją įgijo gen. štabo karininko teises, 09 16 d. paskirtas eiti Vyr. kariuomenės štabo II (Informacijų) skyriau viršininko pareigas. 1927 02 11 d. paskirtas Karo mokyklos etatiniu lektoriumi. 1928 10 22 pačiam prašant paleistas į gen. štabo karininkų atsargą. 1930 11 01 d. priimtas į Karo mokyklą civilinių tarnautoju-lektoriumi, dėstė Karo mokykloje, Vytauto didžiojo karininkų kursuose. 1931 02 28 d. paskirtas į Lietuviškosios enciklopedijos kariško skyriaus tvarkymo komisiją prie KAM. 1931 04 10 d. priimtas į karo tarnybą Karo mokyklos etatiniu lektoriumi. 1932 04 01d. komandiruotas į Vytauto Didžiojo karininkų kursų gen. štabo skyrių. 1932 05 24 d. pakeltas į gen. štabo pulkininkus. 1933 07 26 paskirtas Vytauto Didžiojo karininkų kursų etatiniu lektoriumi. Bendradarbiavo „Karde“, „Karyje“, „Trimite“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos žiniose“. 1939 09 11 d. paskirtas karo atašė Maskvoje. 1940 05 25 d. perkeltas Ypatingo skyriaus santykiams su SSRS kariuomene viršininku.
Pirmoji sovietinė okupacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]SSRS okupavus Lietuvą 1940 06 25 d. paskirtas III pėst. divizijos vadu. 1940 06 30 d. pakeltas į divizijos generolus. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 12 20 d. iš kariuomenės atleistas. 1941 01-03 mokytojavo parengiamuosiuose darbininkų ir valstiečių kursuose prie VU.
Vokiečių okupacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vokiečių okupacijos metu iki 1942 pab. dėstė VPI. Persikėlęs į Raseinius nuo 1942 11 vadovavo pogrindinei organizacijai „Laisvės šauliai“, kartu su kpt. Vytautu Digriu Girkalnio, Ariogalos, Betygalos vls. ir kpt. Jonu Žemaičiu Šiluvos, Tytuvėnų, kelmės vls. organizavo 2 batalionus, vėliau prijungtus prie Vietinės rinktinės, kovai su okupantais. Dalyvavo leidžiant pogrindinį laikraštį „Laisvės trimitas“.
Antroji sovietinė okupacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1945 mokytojavo Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. 1945 11 13 d. suimtas. kalintas Kaune, Vilniuje. 1946 08 15 LSSR MVD karo tribunolo nuteistas 15 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į kalėjimą Svijažske, Verchnij Usolo r., Totorijoje. Nuo 1947 kalintas kalėjime Tobolske, Tiumenės sr., lageryje Oziorlage, Irkutsko sr. 1954 01 22 d. SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo sprendimu bausmės laikas sutrumpintas, 01 28 d. atvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje ir paleistas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1955 10 01 d. mokytojavo Kauno komjaunimo mokykloje. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos nepriklausomybės medalis (1928)
- Savanorių medalis (1929)
- Šaulių žvaigždės ordinas (1931)
- DLK Vytauto 3 laipsnio ordinas (1932)
- Rusijos imperijos kariuomenė: už dalyvavimą I pasauliniame kare buvo apdovanotas Rusijos imperijos 3 laipsnio Šv. Stanislovo ordinu ir 3 laipsnio Šv. Anos ordinu.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 VIII tomas. Vilnius:Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka, 2008